R¥TŲ €UROPO$ €GZOTIKA
Dovilė Aleksandravičiūtė
9th April 2021
Norint kultivuoti šią regioninę egzotiką, svarbu suprasti, apie kokią konkrečią vietą yra kalbama. O kalbėti apie Rytų Europą, kaip apie vieną homogeninį kraštą, sunku.Nors ir apibūdinamas geografiniais terminais (šiaurė, pietūs, rytai, vakarai), Europos suskirstymas yra veikiau simbolinis, politinis, kultūrinis ar ekonominis nei geografinis. To pavyzdžiu galėtų būti 2017 metų Jungtinių Tautų sprendimas Lietuvą, Latvją ir Estiją priskirti Šiaurės Europai. Arba tai, jog labiau vakaruose už Vieną esanti Praha yra laikoma Rytų Europos miestu, o Viena ne. Tokia, simbolinė Vakarų ir Rytų Europos skirtis, egzistavo dar iki Antrojo Pasaulinio karo, tačiau šiuolaikines savo ribas galutinai įtvirtino Sovietų Sąjungos suformavimu ir jos įtakos zonų apibrėžimu. Po Sovietų Sąjungos griūties šis atskyrimas išliko, o regionas tapo Rytų Europa, Rytų bloku, Buvusiais Rytais, Naująja Europa ar Naujaisiais Rytais. Tačiau, nors ir vadinamas vienu vardu, regionui stinga tvirtų, aiškiai jį vienijančių bruožų, dėl to priklausymas Sovietų Sąjungai ar jos įtakos zonai dažnai užpildo šį vakuumą, tapdamas Rytų Europos identiteto pamatu.
Tokį regioninį nestabilumą geriau suprasti gali padėti Edward Said „įsivaizduojamų geografijų“ prizmė. Knygoje Orientalizmas (1978) Said terminą „įsivaizduojamos geografijos“ naudojo Artimųjų Rytų, kaip vietos, sukurtos stereotipų ir išankstinių nusistatymų pagrindu, kontekste. Jis išryškino žmonių tendenciją įsivaizduoti vietoves, remiantis apibendrinimais, o ne sudėtingomis variacijomis. Taigi, kokie yra Rytų Europos stereotipai? Dažniausiai jog tai varganas, korumpuotas, grubus, gražių moterų, alkoholikų, pigios darbo jėgos ir sovietinės praeities persekiojamas kraštas. Taip pat tai yra Europa, kuri turi „pasivyti“, kuri būtų tokia ar bent labai panaši į Vakarų Europą, jei ne Sovietų Sąjunga, beveik pusei amžiaus nuklaidinusi ją aplinkeliais. Taip Vakarų Europa tampa ne tik pavyzdžiu, kaip formuoti savo ateitį, bet ir paralelinės praeities vizija. Tarsi „kas būtų, jeigu būtų?“ vizualizacija. To pasekoje, sovietinis palikimas ir istorija tampa lyg dėme, neleidžiančia pilnai asimiliuotis į Europą. Tačiau jau nuo pat 90-tųjų ima daugėti menininių šią „dėmę“ naudojančių savo naudai.
Sovietmečiu unikalumas ar išskirtinumas nebuvo skatinami. Mene, egzistavo aiškūs rėmai, kuriuose reikėjo veikti. Tačiau po Sovietų Sąjungos griūties, regionui atsivėrus pasaulinei rinkai, menininkams greitai tapo aišku, kad būtent unikalumas yra viena labiausiai vertinamų savybių. 2006 metais bernardinai.lt duotame interviu Deimantas Narkevičius detalizavo: „Kada 1990-aisiais staiga mus užgriuvo (aš dar buvau studentas) 50-ties metų istorijos palikimas (turiu galvoje Vakarų meno raidos palikimą nuo 1930 m. pab. iki 1990 m. pr.), niekas nežinojo, kaip save reflektuoti. Atrodė, kad tu nieko naujo nebegali padaryti, nes ten, Vakaruose, už sienos, viskas jau seniai padaryta. Ten taip toli nueita, kad bet koks formų, strategijų kartojimas ar mechaniškas reflektavimas niekur nebeveda. Europos muziejams, kolekcininkams ar galerijoms pakartojimų nereikia. Taigi turi atsirasti tai, ko dar nėra, ko dar nebuvo. Turi atsirasti kultūroje kažkoks teiginys, kuris nebuvo pasakytas.“
Tokiu, po-sovietinio Rytų Europos ir savęs egzotizavimo vardan unikalumo, pavyzdžiu gali būti estų muzikantas ir menininkas Tommy Cash (TOMM¥ €A$H). Turintis estų, rusų, ukrainiečių ir kazachų kraujo, jis pirmiausia save laiko estu, po to — Rytų Europiečiu. Būtent pastaroji tapatybė yra ryškiai juntama jo dainų tekstuose ir ypač vaizdo klipuose, kuriuos dažnai pats ir režisuoja. Pavyzdžiui, muzikiniame klipe „Surf“ (2017) sovietiniai blokiniai namai, interjerai, pionierių uniformos, nukelia žiūrovą tarsi į siurrealistinį erotinį sovietinį sapną. Griežtų uniformų frigidiškumas kontrastuoja su seksualumu, o sovietiniai artefaktai tampa estetizuotu fasadu, hipnotizuojančiu reginiu ir pramoga. Video klipas „Euroz Dollaz Yeniz“ (2014) yra tarsi sukurtas pagal Rytų Europos stereotipų sąrašą: skustagalviai, dėvintys Adidas sportinius kostiumus, blokiniai namai, kilimai ant sienų, degtinė ir rauginti agurkai. Tačiau, nepaisant to, jo formulė yra perimta iš stereotipinių Holivudo hip-hopo, repo muzikinių klipų: dominuoja pinigai, merginos, striptizo klubai, šokėjos.
Toks, Rytų ir Vakarų stereotipų mišinys, puikiai atsispindi varde, kuriuo save kartais saviironiškai vadina pats Tommy Cash — „Kanye East“. 2018 metais interviu, duotame Vogue žurnalui, Tommy Cash sakė: „Čia mes neturime Pablo gyvenimo [nuoroda į Kanye West albumą „Life of Pablo“ (lt. „Pablo gyvenimas“, 2016)], bet galime turėti Pavelo gyvenimą.“ Tarsi negalint įpirkti prabangių dizainerių rūbų visuomet galima jų kopijų gauti turguje, arba, negalint gyventi prabangaus muzikos žvaigždės gyvenimo Holivude, jo versiją galima susikurti ir po-sovietiniame Taline. Tačiau sėkminga tarptautinė Tommy Cash karjera puikus įrodymas kaip tokia imitacija galiausiai tampa tvirtu originalu.
Pastaraisiais metais stiprėja diskursas, kvestionuojantis šią tariamą hierarchiją (Rytai imituoja Vakarus) ir raginantis iš naujo permąstyti europinę centro-periferijos dinamiką. Viena tokių iniciatyvų — „BAK“ („basis voor actuele kunst“) organizuojami „Buvusieji Vakarai“ („Former West“). 2008-2016 metais jie per paskaitas, seminarus, parodas ir leidinius nagrinėjo Europą po 1989 metų, svarbiausią dėmesį skirdami Rytų-Vakarų dinamikai: „Jeigu po Šaltojo Karo, 1989 metais, atsirado „Buvusieji Rytai“, jų vakarietiškoji geo-politinė atsvara, apakinta neoliberalaus kapitalizmo pergalės, nesugebėjo pripažinti šių didelių pokyčių įtakos sau. Vadinamieji Vakarai toliau mąstė ir elgėsi, tiek simboliškai, tiek realistiškai, tarsi “pirmi” tarp tų, kurie turėjo tapti lygiavertėmis, jei nevienalytėmis pasaulio provincijomis. Kyla klausimas kodėl, jeigu egzistuoja „Buvusieji Rytai“, nėra „Buvusiųju Vakarų?“ (vert. aut.).
Taigi Rytų Europa lėtai įgauna balsą pasaulinėje rinkoje kaip unikalus, savitas ir sudėtingas regionas. Po Šaltojo karo, radęs save nevienalytėje Europoje, bet Rytų-Vakarų dualume, paremtame stereotipais bei tariama hierarchija, kurios struktūros ne visuomet arba vangiai kvestionuojamos, kraštas sunkiai susigyvena su savo po sovietiniu palikimu. Nors atsiranda iniciatyvų ir praktikų, besistengiančių nuodugniai apmąstyti šį palikimą, kartais komerciškai užtikrintesnis yra savęs egzotizavimas. Tačiau tokia praktika turi dvejopą įtaką: per apibendrinimus ir stereotipus ne tik sukuriamas unikalus „aš“, tačiau tuo pačiu „aš“ išskiriamas kaip „kitas“. O toks „kito“ sukūrimas realiais Europines problemas nustumia į paraštes, nes Europos akyse jos yra kažkur ten, egzotiškuose Rytuose, o ne čia pat, Europoje.
Dovilė Aleksandravičiūtė (Vilnius, LT) yra menininkė ir rašytoja, dirbanti tarp vizualaus meno, literatūros ir akademijos. Nors tekstas yra itin svarbus jos praktikoje, ji kuria daugybe skirtingų medijų: erdvinės instaliacijos, audio įrašai, taip pas skulptūros bei 2D darbai. Aleksandravičiūtė domini tapatybėmis ir subjektais, kurie randasi tarpinėse erdvėse. Tarp fizinio kūno ir minties, Vakarų ir Rytų, matomo ir nematomo, tarp priklausymo ir buvimo pašalaičiu. Šis “buvimas tarp” yra traktuojamas ne kaip abstrakti laikina būsena ar erdvė, bet kaip būsena ar erdvė, kuri nuolatos juda tarp pastovaus ir laikino.
Redaktoriai: Ira Konyukhova ir Tamara Khasanova